laukabėgis

laukabė̃gis, -ė smob. (2) 1. Šts, Klm kas namie nepabūva, eina per kiemus, mėgsta trankytis: Neveizdėk in tuos laukabėgius, kurie laukais bėgio[ja] J. Ką ten anie pragyvens: pati tinginė, pats laukabė̃gis Užv. Laukabėgiui ir lyjant kelias geras Vžns. Petras tik eit ir eit, tikras laukabė̃gis Vdk. Laukabė̃gė – pabus mėnesį čia, vėl pas kitą išsikrausto, nestovia ant vietos Škn. Kiek to vargo esi matęs, nė šuo laukabė̃gis nė[ra] matęs Lkv. 2. psn. dvaro laukų saugotojas: Dvaras išmes jį kur į trobelę medsargiu ar laukabėgiu Vaižg. Dvaro laukus dieną naktį saugodavo laukabėgis Krtv. 3. (neol.) šauklys: Čia mes rinkomės gintųs nuo priešų; iš čia siuntėm visur laukabėgius Vaižg.